Rinkimai 2014 (realus)

[Dimidrolis]

Dziaugiuosi Tomasewskio gautais 8% ir kad bus antras turas, tai bus tiesiog kas uz arba pries Grybauskaite, nebesvarbu kas tas antras kandidatas.

Apklausos neberengsiu, nes beveik niekas nebalsuoja

[Reta]

geri rinkimai buvo,gerai padirbėjom...
gaila tik kad paulauskiukas į antrą vietą nepakliuvo,dabar nėra prasmės į antrą turą balsuoti eiti...

[Eitvydė]

Reikia eiti ir pasirinkti vieną iš likusių.. aš kažko tikiu, kad apsispręsiu kabinoj.. man nei vienas nepatinka..

[Dimidrolis]

reikia balsuoti uz Balcyti

[Dimidrolis]

[Sfinksas]

Jei Paulauskas būtų buvęs ne nuo Darbo partijos, būtų prieš Balčytį tikrai laimėjęs. Meškos paslaugą Prezidentė padarė - Darbo partija Kremliaus marionetė

[Dimidrolis]

ziauriai dziaugiuosi Tomascewskio 8%

yra dar Lietuvoje sveikai mastanciu...

[Dimidrolis]

Sėkmės anatomija
Nuo to laiko, kai Valdemar Tomaševski tapo LLRA pirmininku, partija energingai ir nuosekliai realizuoja savo politinius tikslus. Dėl to Lietuvos lenkų tautinės mažumos negalima nustumti į etninį skanseną, kur ją norėtų matyti Lietuvos politikai. Neleidžiamas prievartinis asimiliavimas, į kurį ją stumia valstybinės institucijos. LLRA stato užtvanką bandymui nutautinti autochtoninę lenkų bendruomenę ir su nuostabos verta laikysena kovoja už savo teises, užtikrintas Lietuvos pasirašytose ir ratifikuotose konvencijose bei tarptautinėse sutartyse.

V. Tomaševskis šiandien yra neginčytinas lyderis ir autoritetas lenkams ir kitoms mažumoms, gyvenančioms Lietuvoje, taip pat ir rusams bei baltarusiams. Be to, verta paminėti, kad vis daugiau lietuvių, įvertinę pasiaukojančią ir sąžiningą jo politiką, matydami jį kaip gerą visų šalies gyventojų pilietinių teisių gynėją, balsuoja už V. Tomaševskį. Tai įrodo jo pasiekti prezidento rinkimų rezultatai. Palyginus su rezultatais, gautais prieš penkerius metus, V. Tomaševskis prieš keletą dienų ryžtingai laimėjo ne tik Vilniaus krašte, Visagino rajone bet ir daugelyje Trakų, Švenčionių, Širvintų, Zarasų rajonų apylinkių, taip pat Vilniaus mieste. Per penkerius metus padvigubinta parama tarp rinkėjų – sensacija politikoje.

Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Rinkimų Akcija pasiekia vis daugiau pergalių rinkimuose. Palaipsniui didino savo narių skaičių Seime nuo 2 mandatų 1996 m. iki 8 – 2012 m. Tai leido suformuoti Seime savo parlamentinę frakciją ir gauti vietą Europos Parlamente 2009 m. Taip pat LLRA nuolat valdo du rajonus – Vilniaus ir Šalčininkų, – bendrai valdo sostinėje ir keliose kitose savivaldybėse. LLRA pirmininkas padarė dar vieną svarbų dalyką – jis atvėrė galimybę bendradarbiauti ne tik su kitomis tautinėmis mažumomis, bet ir su Lietuvos partijomis. Dėl to LLRA iš išskirtinai lenkų tautinės mažumos partijos pirmiausia tapo regionine, o per praėjusius parlamento rinkimus – visos šalies partija. Tai ši LLRA sėkmė rinkimuose, pasiekta gero partijos organizuotumo, V. Tomaševskio dėka tapo druskos krislu Lietuvos nacionalistų, turinčių didelę įtaką politikai ir žiniasklaidai, akyje. Būtent dėl šios priežasties pagal tą patį šmeižto kupiną scenarijų rengiami nuolatiniai išpuoliai prieš Valdemarą Tomaševskį.



Prieš diskriminavimą
Tačiau Valdemaras Tomaševskis yra nepalenkiamas, nesileidžia įbauginamas ir neišsižada savo pažiūrų bei vertybių, panašiai elgiasi ir dauguma Lietuvos lenkų. Taigi kovai su lenkiškumu naudojami vis rafinuotesni ir aštresni Lietuvos valdžios institucijų metodai, pažeidžiantys Europos standartus. Pavyzdžių yra daug. Tai žiaurios sankcijos už dvikalbių informacinių gatvių pavadinimų lentelių, kabančių ant privačių gyventojų namų, naudojimą. Šių represijų auka – Šalčininkų savivaldybės administracijos direktorius Boleslovas Daškievič, nubaustas 43.000 litų (12,5 tūkst. eurų) bauda už rajone kabančius užrašus lenkų kalba. Daug kartų nubausta ir Liucina Kotlovska, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė, ir net privačių autobusų vežėjai. Visi nubausti už dvikalbių, taip pat ir lenkų kalba, užrašų naudojimą.

Pareigūnai sąmoningai ignoruoja faktą, kad šiuose rajonuose gyvena daugiausia lenkai. Visa tai visada daroma Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo prašymu. Tai, be jokios abejonės, valstybės represijų ir lenkų bendruomenės bauginimo rūšis. Prie to dar prisideda draudimas rašyti pavardes originalia, arba lenkų kalbos, forma, delsimas lenkams grąžinti sovietmečiu užgrobtą žemę, kėsinimasis į lenkų švietimą ir neigiami rinkimų apylinkių ribų pokyčiai, neatitinkantys ESBO ir Venecijos komisijos rekomendacijų. Niūrų vaizdą papildo Tautinių mažumų įstatymo nebuvimas, nors jos sudaro net 16 proc. gyventojų. Be to, Lietuva, nors pasirašė ir ratifikavo, neinkorporavo į savo teisinę sistemą Europos Tarybos pagrindų tautinių mažumų apsaugos konvencijos ir nesilaiko lenkų-lietuvių sutarties Tautinių mažumų skyriuje. Ši šalis taip pat ignoruoja Europos Parlamento prašymą ratifikuoti regioninių ir mažumų kalbų Europos chartiją. Tai Sąjungoje unikali situacija, pažeidžianti Europos standartus tautinių mažumų teisių apsaugos srityje, ir ryškus diskriminacijos dėl tautybės pavyzdys.



Vienybėje – jėga
Tokiomis itin nepalankiomis politinėmis sąlygomis turi veikti LLRA. Kadangi Lietuva spaudžia lenkų mažumą, kovodama savotišką Kulturkampf-ą, o Lenkijos valstybė negali daryti atitinkamo spaudimo Lietuvai, kad apgintų lenkų mažumos teises šioje šalyje, tai sunku stebėtis V. Tomaševskiu, kuris ieško kitų tautinių mažumų paramos, kad tokiu būdu kovotų už pagarbą jų teisėms.

Labai teisinga, kad LLRA ir V. Tomaševskis siekia bendradarbiauti su visomis tautinėmis mažumomis Lietuvoje, įskaitant ir rusus, nes tik bendromis jėgomis galima pasipriešinti skandalingai diskriminacijai ES šalyje. Šis bendradarbiavimas yra reikalingas ir net būtinas, nes didžiausia problema Lietuvai šiandien yra ne išorės, bet vidaus grėsmė, sukurta valstybės valdžios. Tai Lietuvos valdžios metodai ir veikla, kilusi iš totalitarinių valstybių, nukreipta prieš savo piliečius, priklausančius tautinėms mažumoms. LLRA virto didžiausia politine jėga Lietuvoje, prieštaraujančia suplanuotai, oficialiai diskriminacijai, kuria šioje šalyje siekiama nutautinti mažumas, ypač lenkų.

Taigi iš čia kyla ataka į Valdemarą Tomaševskį kaip grupės lyderį. Kiekvienuose rinkimuose yra šildomas tariamos V. Tomaševskio prorusiškumo formos politinis kotletas. Dainelė sena kaip sena yra Lenkijos kultūros naikinimo Lietuvoje istorija. Lietuvos nacionalistai, metų metus duodantys toną tai politikai, liguistu antirusiškumu ir lenkų bei rusų Lietuvoje bendradarbiavimo smerkimu bando paveikti viešą Lenkijos nuomonę apie LLRA ir V. Tomaševskį. Gaila, kad šiame darbe, atsitiktinai ar tyčia, padeda tokie žiniasklaidos užpildai kaip šis redaktoriaus J. Haszczyńskio.

Atėjo laikas politiniam ir žurnalistiniam Lenkijos elitui atvirai atsakyti į klausimą, ką remia: ar šovinizmo persmelktas Lietuvos valdžios institucijas, ar ginančius savo teises Vilniečius? Vilniaus krašto lenkai negali būti antirusiškų nuotaikų ir situacijos Ukrainoje įkaitai, taip pat negalima iš jų atimti teisės sudarinėti rinkimų aljansus su rusų mažuma Lietuvoje, nes ne rusai pažeidinėja tarptautinę teisę šioje šalyje, o Lietuvos valdžios institucijos. Verta tai prisiminti prieš reiškiant kategorišką nuomonę.



Kelias prieš srovę
„Jei nori rasti šaltinį – turi eiti prieš srovę". Šie žodžiai iš Jono Pauliaus II Romos triptiko geriausiai apibūdina politines Valdemaro Tomaševskio kovas. Jis nesivadovauja trumpalaikiais interesais ir laikinosiomis tendencijomis. Tai principingas politikas, turintis stiprų moralinį stuburą, pasisakantis už krikščioniškas vertybes ir nekeičiantis pažiūrų priklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia „politinio teisingumo" vėjas. LLRA koalicijos partneriai žino, kad V. Tomaševskis laikosi savo žodžio ir neišduoda savo sąjungininkų – tai retas bruožas politikoje.

Keleriuose pastaruosiuose rinkimuose LLRA startuoja kartu su viena partija, atstovaujančia Lietuvos rusų mažumai – rusų aljansu. Koalicija pasiteisino, atsirado daugiau šansų įgyvendinti programą. Šiandien naudodami antirusiškas fobijas ir nuotaikas Lietuvos politikai ir žurnalistai nori suskaldyti šį bendradarbiavimą. V. Tomaševskis to neleidžia, nes žino, kad tai provokacinis politinio nestabilumo Lietuvoje bandymas išstumti iš visuomenės tautines mažumas. Tai būtų lietuvių nacionalistų ir antilenkiškai nusiteikusių landsbergininkų svajonių išsipildymas. Tačiau visa ši situacija tapo eiline priežastimi pulti V. Tomaševskį.

Kaip ir kiekvienais metais, iš principo, Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną LLRA lyderis padėjo gėlių ant žuvusių karių kapų. Pirmiausia ant Armijos Krajovos karių kapų, vėliau Antakalnio kapinėse ant rusų kareivių kapų. Tai buvo pagarba tiems, kurie žuvo ir nusilenkimas gyviesiems jų šeimų nariams. Tačiau Lietuvoje prasidėjo surežisuota isterija, o V. Tomaševskis apkaltintas pažeidęs rusams paskelbtą boikotą. Be gilesnės refleksijos žurnalistai papriekaištavo dėl riteriškumo ir kovos su blogiu globėjo švento Georgijaus kaspino. Ikonografijoje šventasis Georgijus paprastai vaizduojamas kaip riteris, kovojantis su drakonu, simbolizuojančiu blogį. Lietuvoje, atrodo, drakonų yra begalybė (ypač tarp konservatorių), o šventų Georgijų – nedaug. Gerai, kad Valdemaras Tomaševskis yra gerųjų pusėje ir gina Europos civilizacijos principus, ant krikščioniškosios tradicijos pamatų pastatytas vertybes.

Labai keista situacija. Pergalė prieš nacistinę Vokietiją yra istorinis faktas, antspauduotas rusų Berlyno užkariavimu. Lietuvos valdžios institucijos pasielgė taip, lyg tai būtų ne pergalės prieš nacius, o nacionalinio liūdesio diena. Nors toks požiūris mūsų neturėtų pernelyg stebinti, nes lietuviai gana aktyviai rėmė nacius, sutelkę savo karių būrius, kurie įvykdė žmogžudystę Paneriuose, netoli Vilniaus. Ten žiauriai nužudyta maždaug 100 tūkstančių žmonių, tarp jų lenkų, rusų, čigonų, o daugiausia žydų. Ir štai taip nusikaltėlių palikuonys priekaištauja aukų palikuonims. Ar tai ne mūsų laikų paradoksas?



Tikras patriotas
Nesąmonių viršūnė yra kaltinimai dėl patriotizmo ir pagarbos AK kariams stokos. Tai itin nesąžiningi pareiškimai, nes Valdemaras Tomaševskis – tikras patriotas, kilęs iš patriotų šeimos. Adam, Valdemaro dėdė, AK kareivis, buvo tarp tų, kurie atsisakė prisiekti Berlingui. Už tai jis buvo suimtas ir įkalintas Medininkų pilyje kartu su keturiais tūkstančiais AK karių. Po to jis buvo pervežtas į koncentracijos stovyklą Kalugoje. Jam niekada neleido grįžti į gimtąją žemę. Atlikęs bausmę, savo dienas praleido vadinamosiose atgautose žemėse. Valdemaras Tomaševskis gynė lenkiškumą dar sovietiniais laikais, kai 1980 metais mokykloje iškėlė Katynės žudynių klausimą. O tuo pačiu metu sovietiniai Lietuvos žurnalistų „numylėtiniai", šiandien įžeidinėjantys LLRA lyderį, tarnavo bolševikams. V. Landsbergis ir L. Linkevičius – kaip komjaunimo savanoriai, o D. Grybauskaitė – dėstydama partinėje mokykloje. Tokia yra tiesa. Patriotizmo pamoka V. Tomaševskiui – tai paprastas žurnalistų įžūlumas.



V. Tomaševskis kaip Orbanas
Kitas klausimas – tai žurnalistų kaltinimai V. Tomaševskiui dėl tariamo netinkamo jo požiūrio į Ukrainą. Čia savo balsą pridėjo pats redaktorius J. Haszczyński, kaltindamas LLRA pirmininką paramos A. Jaceniuko vyriausybei stoka. Laimei, Ukrainos karštligė apėmė ne visus. V. Tomaševskis šiuo atžvilgiu išsaugojo sveiką protą. Jį užpuolė už tai, kad nepagyrė revoliucijos. Nors jis visai teisingai pasakė, kad kiekviena revoliucija atneša tik kraujo praliejimą ir paprastų žmonių kančias, kad revoliucijos metu vieni oligarchai keičia kitus, kad valdžia turėtų būti renkama prie balsadėžių, o ne gatvėje su šautuvu. Ar V. Tomaševskis pasakė kažką negero? Ne. Tad iš kur ta beprotiška ataka prieš jo asmenį? Ogi V. Tomaševskis, kaip ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, turi drąsos kalbėti apie tai, kaip realybė atrodo iš tikrųjų, kad ji ne juodai balta, bet sudėtinga. Jis turi savo nuomonę ir tiksliai vardina ES diplomatijos klaidas, užuot švelninęs, aštrina konfliktą. Už nuomonių nuoseklumą, už drąsą dalykus vadinti tikraisiais vardais, už tiesos sakymą „prieš srovę", teisingą kalbėjimą V. Tomaševskį reikia pagirti, o ne kritikuoti. Tačiau sunku būti pranašu savo šalyje, nes teisybė daugeliui bado akis. Taigi kaip ir V. Orbanui, V. Tomaševskiui krenta įžeidimai už principų ir tikrųjų vertybių gynimą.



Mūsų interesų gynimas
Kritikai nemato arba nenori matyti, kad Ukrainos problema buvo padovanota Ukrainai pačių ukrainiečių, atstatančių valstybę, grindžiamą UNO ideologija ir S. Banderos kultu. Šiam tikslui jie panaudojo klasikinį instrumentą – perversmą. Jų nedomino rinkimai – tik smurtiniai sprendimai. Nepavykus pasirašyti asociacijos susitarimo su ES, tai buvo tik 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos tąsos pretekstas. Visi vėlesni įvykiai ir Rusijos reakcija sudarė jau tik beprasmiško jėgos perversmo išvestinę. Verta būti sąmoningam, kol kas nors vėl parems eilinę revoliuciją. Nereikia būti patyrusiu diplomatu, kad žinotum, jog konfliktai egzistavo ir visada egzistuos, ypač tarptautinėje politikoje. Todėl reikalingas šaltas pelno ir nuostolių apskaičiavimas, o ne naivus mojavimas kalaviju, nes Ukrainos konfliktas – tai ne mūsų karas. Kas privirė alaus, tegul dabar išgeria. Teisus yra V. Tomaševskis sakydamas, kad Lietuvai ir Lenkijai juk negresia karas todėl, kad mes esame Europos Sąjungoje ir NATO.

Deja, daugelis elgiasi taip, tarsi jo norėtų – pila kurą į Ukrainos laužą. Visas šis reikalas daugiau vyksta dėl Vakarų šalių prestižo, kuris buvo suterštas, nei dėl didingos ir aukštos 1939 m. idėjos. Mes, lenkai, istorijoje daug kartų tuo įsitikinome. Mes buvome išduoti rugsėjį Prancūzijos ir Anglijos, o po to parduoti Jaltoje ir Potsdame. Galų gale, tarptautinėje politikoje nėra vietos sentimentams, yra tik interesai, tai yra skausmingas, bet pagrindinis diplomatijos principas. O mūsų, tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos, interesuose turėtų būti užkirstas kelias ultra nacionalistiniam Ukrainos valstybės atsiradimui. Jau šiandien dešiniojo sektoriaus atstovai reikalauja peržiūrėti sienas ir Pšemislio „atidavimą" Ukrainai. Taip pat turėtume neleisti nutraukti prekybos santykių su Rusija, nes, kaip tiksliai diagnozuoja V. Tomaševskis, tai sukels gilią ekonomikos krizę, kuri pirmiausia turės įtakos paprastiems žmonėms.

Tai puikiai supranta vokiečiai ir plačia gerkle, be skrupulų naudoja rusiškas dujas iš Baltijos vamzdžio. Prancūzija ir toliau pardavinėja rusams povandeninius laivus, saugodama savo pramonę. O Austrai eksportuoja mėsą, perimdami mūsų rinkas. Ir tik mes, lietuviai ir lenkai, iracionalios bičiulystės su Ukraina vardan, elgiamės kaip užsukta muzikos dėžutė, sukeldami daug triukšmo ir įtempdami raumenis ne dėl savo interesų.

Valdemaras Tomaševskis, Europos Parlamento narys ir geras santykių su Rusija žinovas, mus perspėja dėl radikalių santykių su Rusija vertinimų ir skubotų prekybos sprendimų, ypač ekonominių sankcijų panaudojimo, nes sankcijos grįš kaip bumerangas ir smogs mums patiems. Taigi jis teisingai rekomenduoja atsargumą bendruose santykiuose. Lygiai tą patį siūlo vengrų premjeras V. Orbanas, saugantis savo šalį nuo nereikalingų krizių ir konfliktų. V. Orbanas renka savo šalyje pagyrimus, V. Tomaševskis – įžeidimus. Priežastis yra viena. Naudodamos Rusijos kortą, Lietuvos valdžios institucijos nori prie progos savaip „išspręsti" tautinių mažumų problemą: burnos užčiaupimu, šmeižtu ir padidintu diskriminavimu. O kliūtis pasiekti šį cinišką tikslą yra LLRA ir jos pirmininkas – taigi iš čia tas juodas piaras, nukreiptas prieš Valdemarą Tomaševskį.

Sena patarlė sako, kad protingai galvai pakanka dviejų žodžių. Tikiuosi, kad kitą kartą, kai redaktorius J. Haszczyński rašys apie Vilniaus krašto lenkų lyderį, nelies ant popieriaus nedorų žodžių lengva ranka ir kaip žurnalistas nestovės vienoje eilėje su Lietuvos nacionalistų propagandininkais.




Dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente

[Reta]

Tomaševskio vieta lenkijoje....tegu ten lenkiškai šneka lenkišką kortą apsikabinęs...
O man teks eiti balsuoti...partijos nuomonė tai man absoliučiai dzin..bet mano mergina labai nori eiti,o viena nenori,tai teks kompaniją jai palaikyti...
Darbe bendradarbė pritrenkė mane savpo mastymu...na buvo pokalbis apie balsavimą..sakau matyt teks už Balčytį man balsuoti..sako tu ką-už komunistus balsuosi...Grybauskaitė jos akimis va ne komunistė....Partinės mokyklos dėstytoja,ideologinis darbuotojas..prieš kažkokį smulkų komunistą valdininkėlį..Tas Balčytis jei taip pasigilinus vargu ar ten komunizme ką nors suprato,tiesiog taip buvo-nori daryti karjerą-turėjai stoti į komunistų partiją...

[Sfinksas]

[Dimidrolis]

1938 metais pavardziu rasymo problemos nebuvo, todel, kad buvo pavardziu istatymas, kuris leido lenkams rasyti pavarde taip, kaip jie nori - kas pasikeite dabar? tapome nebedemokratiski... pridedu, kam idomu pasiskaityt - IV skyrius
http://vlkk.lt/i/u/file/ist_Pavardziu_1938.pdf

[Reta]

Dimka,kas tau daros,lenkę įsimylėjai ar kaip...
dar gal mamutų laikus prisiminkim ...tada gal ir kokie įstatymai buvo...
nesusiduri tu realiai su lenkais ...pas juos honoro ohoho....reikia juos prispaudus laikyti,o tai bus blogiau negu rusai,kurie pragyvenę Lietuvoj 40 metų nei žodžio lietuviškai taip ir neišmoko...

[Sfinksas]

[Dimidrolis]

tiesiogim leiskim jiems rasyti kaip jie nori ir pamirskim aplamai sia "problema"...

[Sfinksas]

Nu jau NE. Įsileisk kiaulę į bažnyčią ..... Kurioj šaly gyveni, tos šalies įstatymų ir laikykis.